kajus

Norėčiau tau, Jerta, parašyti laišką, kad vėl, kaip prieš penkerius metus, galėtum sau kikenti (dabar jau įsivaizduoju, kaip tai atrodytų!), kad kažkur aplink, probėgšmais susikertančiose tiesėse, yra tipas, sugebanti tiek daug rašyti, ir, na, žinoma, nieko nepasakyti. Norėčiau tau, Jerta, parašyti laišką, kikenk, tau tai šitaip tinka, kad varo mane iš proto, atpažįstu nosį, lūpas, akis, kikenk, jei tam tereikia eilėje užsistovėjusių žodžių, aš būtinai parašyčiau, jei tik žinočiau, kokį skyrybos ženklą laiško pabaigoje padėti.

. Jau savaitė kaip dienos neskaičiuojamos jutūbinėmis natomis. Prie gero greitai priprantama. Tai ne faktas, tai fakto nuojauta, tai ne tradicija, tai tradicijos nuojauta, tai ne ritmas, tai ritmo nuojauta, tai ne pažadas, tai pažado nuojauta, tai ne nuojauta, tai nuojautos nuojauta, kuri savaitę ištęsia iki metų, nuojautą ištęsia iki pažado, pažadą - iki ritmo, ritmą - iki tradicijos, tradiciją - iki fakto. Be kurio jau savaitė, ir man nejauku.

, kablelis yra Sutapimų dievo skyrybos ženklas - jis atskiria, bet neišskiria, jis sako, kad viskas tęsiasi, bet jau be tavęs, be tavo įsikišimo, pagal naują logiką, naujas veiksnys ir tarinys, aplipdyti naujais pažyminiais, dar drovingesniais komplimentais tavo lūpoms, nosiai ir akims, kurių neatpažįsta, ir tai - tik į naudą.

: turbūt todėl likome be faktų, tradicijų, ritmo, turbūt todėl pasikliauname vien nuojautomis (let it be!), kad mano žodžiai, užgaišę eilėje, tokie nukeipę, išgvęrę, apsnūdę, tokie bergždi prieš tavo rankų mostus ir rūkymo manierą, kad po dvitaškio žinau visus pažadus, žinau visus vardijimus, įvardijimus ir nutylėjimus, ir man jau gėda, nors dvitaškis dar būtų dedamas tik po vieno kito kablelio, kad plūstų nesolidi aistra, gėdingas pasimetimas, dar gėdingesnis suvaikėjimas, galūnių nutirpimas, pusiausvyros sutrikimai, ir vardijimai, ir nutylėjimai, deja, tuo nesibaigtų, kad plūstų solidi ramybė, riteriškas susiturėjimas, garbingas elgesys, perdėtai garbingas elgesys, ir įvardijimai tik prasidėtų, bet aš jaučiu, kad tu nenori apie tai klausytis.

; ar bent vienas, baigdamas mokyklą, nutuokia, kam apskritai dedami kabliataškiai? Kas yra taškas virš kablelio? Aureolė? Perdegusi lemputė? Cigaretės įdegis? Užsiveisęs pelėsis? Kabliataškis mums nieko nepasako: jis norėtų atskirti, bet viską užbaigia, jis norėtų užbaigti, bet taško nededa. Kabliataškis šmirinėja po plikbarius, nes negali niekada žinoti, kuriais laiptais nusileidęs pajus žvilgsnį, kuris tave ir išskiria, ir pribaigia, o tu tik jauti, kad virš tavęs kažkas pakibo, bet niekaip nesupranti - kas

Nežinau, kaip apie tave galvoti. Tu tikresnė už kalbą, kuria galvoju, kuria keikiuos, kuria čiuopiu daiktus, užduodu klausimus ir laukiu atsakymo, stabdau laiką ir išsisuku nuo pažadų. Nežinau, kaip su tavim kalbėti. Tu tikresnė už šitą stalą, už šitą kėdę, už šitą puslitrį stiklą ir smulkią taurę, - dzingt, vel pritraukei savo taurę prie mano, - už laikrodį, į kurį dėbčioji, už tris italus prie gretimo staliuko, už sniegą, drimbantį kovo viduryje, už Basanavičiaus gatvę, kuri turi viską (nepaminėjai sexshop’o, bet gal jis nebeveikia), už antrą valandą nakties. Nežinau, ką tau jausti, tu tikresne už ryto pagirias, tirpstančiame sniege sušlapusias kojas, vėjuje suskeldėjusių lūpų dilginimą, kaimynų vaiko bildėjimą laiptais, Užupio kalną, Bekešo kalną, Gedimino kapo kalną, Stalo kalną, už dusulį, kojų nuovargį ir karštį. Tu tikresnė už Sutapimų dievą, šokančią eglę ir visus prisipažinimus.

Moterys yra duobkasės. Jos iškasa duobę ir gylį tavyje.

Prabudęs 0,1 sekundės dalį negaliu suvokti, kas esu ir kur guliu. Atrodo, kad miegojau. Bet per miegus vyko įtempta drama. Vienas žmogus lyg per miglą šaukė: tik pranešk, ar tau viskas gerai! Tai gražioji, mane raminanti sapno pusė. Kitas žmogus verkė. Bet kas verkė?

Paskutiniame bare užsisakiau džim bymo. Pastebėjau, kad kai jau nusigeriu, visada jo užsisakau. Turbūt man atrodo, kad tik su džym bimu nebūsiu toks vienišas. Lyg prašyčiau, kad ateitų. Bet niekada jo neišgeriu. Nė pusės stiklo. Pinigai į balą. Kaip sakiau, užsisakau tik nusilakęs.

Sėdžiu moters namuose ant grindų ir mėginu atsimazgoti dvigubą batraščių mazgą. Jaučiu jos gailestį. Bet ar ji galėjo verkti? Dėl batraščių? Nors mūvėjau dvigubas kojines, pirmąsyk šiais metais batas nutrynė ketvirtą pirštą iš kairės. Tokie atradimai, dievaži.

Jaučiuosi lėkštas ir užglušintas. Lyg virš slyvnamio, braukdamas uodega uosių viršūnes, ratus suktų triukšmingas bojingas. Nuo čerpių sidabrine skarda teka vanduo. Srovė stipresnė nei namuose iš čiaupo. Slyvnamio prostatos niekaip neatleidžia. Turbūt per sapnus šitą čerpių myžimą palaikiau verksmu.

Palieku savo regėjimą šimtalapiuose tomuose, kuriuose vien susitaikymas, melas, popierinė pompastika, pavargusios gudrybės. Specialistai sako, kad šita rašliava negalima pasitikėti. Aš jiems atsakyčiau - kodėl ne? Juk tai ir yra - visas žmogus. Mes gyvename tiek, kiek matome. Įtariu, kad pats beprasmiškiausias žiūrėjimas yra tikrasis žiūrėjimas. Galėčiau savaitėmis dėbsoti į tuščią elektros lizdą, bet niekas man neįrodytų, kad jis - tuščias. Kartais tai išbandau su savimi.

Prisimenu, kaip apsigavau, kai žiema dar buvo užsimazgojusi trigubu mazgu. Gatvės pakraščiu nualmėjo vandens srovė, ir tarsi apimtam pažado nuojautos dingtelėjo: o, jau pavasaris. Bet pasirodė, kad tai - tik vienuolė už bažnyčios slenkčio pylė paplavas į kanalizacijos groteles. Nežinau, ką tai reiškia. Iki dabar nesuprantu, kodėl taip ilgai prisimenu šį epizodą. Bet jis man toks pat reikšmingas, kaip ir nuojauta, kad kažkas šiąnakt verkė. Bet kas? Ne. Gal dar reikšmingesnis.

Iš kanalizacijos dugno, krenkščiančių kondicionierių ir mūsų burnų kartu su šiluma veržiasi dvasia ir - kyla velniop.

Šlykščiausia mano tuštybės apvaizda įvyksta tuomet, kai imu keiktis, kad visi o visi man bent kiek artimi žmonės atsisakė savo gyvenime susitaikymo, melo, popierinės pompastikos, pavargusių gudrybių. Skausmo, netikrumo, abejonių, moters kvapo, ilgesio ir paranojos, kad kažkas dėl to turi verkti, būtinai verkti.

Ar žinai, ką palikai man po savęs? Tarsi ištikimiausią savo draugę pasiuntei ją (home) manęs nuraminti, slapčiom vildamasi, kad ją įsimylėjęs lengviau pamiršiu tave. Ir ką: pavyko. Ji varo mane iš proto, švelniai guodžia, tempia iš desperacijos, graudžiai šaiposi iš mano pasireikšminimų, ryžtingai pagrasina palikti (a sail), neatstodama kamantinėja, prisimerkusi primena abejingumą.

Šitokia migla sutūpė į medžius. Per langą matau buržuazijos šabakštynus ir susiskliautusius gamtos sietynus. Dangus ir paukščiai braunasi pro šakas. Slyvnamis prasimerkia ir stebi. Ant plastmasinio lauko staliuko teberaudonuoja obuolys. Pūvančius daržo vartelius kažkas užvėrė. Permirkę lapai ant garažo stogo susirinko į sekmadienines mišias. Beviltiškai balta buržujų akis išdidžiai spokso pro šalį.

Iš Žvėryno - į Užupį: blanšiserijos plagiatas kaip gyvenimo modelis.

Lyg troškimas mesti tai, kas brangiausia, ir būtų man brangiausia. Sutapimų dievas baudžia už piktžodžiavimą - atimdamas darbą, namus ir geismą.

Žvėryno topografija - kaip sukastų dantų. Karieso išėstose skylutėse kuičiasi žmonės, tarpudančiuose linksta sustirę medžiai. Ant žemės dažnai aptikdavau kritusius paukščius. Sukramtytus žvėr(yn)iškos vienatvės ir abejingumo. Iškėliau hipotezę: tarybinės erdvės buvo tokios tuščios, kad paukščiai veisėsi lyg pamišę. Ričardo G-literatūrinio-taško romanai pridergti balandžių. Kunčiaus kino užrašuose šiukšliniai (sic) paukščiai daužosi į koridoriaus prieblandon prasiskverbusią dienos šviesą. Kapitalizmas viską kompresuoja, kompaktuoja ir zipuoja. Kiekvienas kubinis oro metras privalo būti pelningas. Tuščios erdvės prisipildė kaštų, likvidumų ir maržų. Paukščiai krenta lyg pamišę.

Apgaulingai balta buržujų akis irzliai atsisuka į slyvnamio langą.

Su Kalebu skrodžiame per visą skandinavišką Lietuvą. Dievas mums atriekė tokį rudenį, kad leistų pasijusti žmonėmis. Gyslomis su trambocitais ir leukocitais teka pažliugęs purvas, deguonis plaučiuose maišosi su tirštomis daubų ūkanomis, skrandžio sultys atsiskiedžia dargana. Kas brangiausia, kas iš tiesų brangiausia, laikausi įsikibęs ir spjaudydamasis krokiu - nė už ką, nė už ką!

Užupis - tik vienas iš papilvės ištrauktas nervas, apsiraizgęs aplink sausvynio kaklelį. Kalvos su apgamais, kaminų liūdesys, bernardinų procesijos, grėsmingai priekabus Angelas, laiptai pro dengtą tiltelį į tavo namus. Tas svetimumas. Jis tave išlaiko ta moterimi. Nesvarbu, kas ir kaip. Nesvarbu, kiek atkakliai ir nuoširdžiai tavo pasiuntinė neriasi iš kailio.

Ir tada aš nusišlapinau prie Suflerio budelės.

Pati nykybė mums dovanoja metaforas: sufleris - tai titrai rodytojui, ne žiūrovams. Kaunas vidunakty toks tuščias, kad geresnės erdvės nusidaužt - nėra. Jėgermaisteris, alus, absentas, štro, cinamonas.

titrai kartais vėluoja

Po kelių dienų moteriai aiškinu, kad mano žodžius reikia suprast kontekste, kad kalbėjau bendrai, filosofavau, taip sakant, nieko konkretaus apie save.

titrai išsijungia, kai mes nusišniojam

Subrazdam į Marsą (buvusį Bobo). Barmenas atveria rūsį: jis neveikia, bet jei labai norite. Užgriozdinta alaus bačkomis, dulkančiu televizoriumi ir kežtančiomis sofomis. Blausios lempelės ištrina titrus. Minčių orgijos naktis. Išsikrauturgija. Persikreipusiomis grimasomis dusiname įtampą.

Jaučiamės bendruomenė. Kaip tikri partizanai - nujaučiame, kad esame pasmerkti, klausimas - tik kada. Pusę penkių mūsų vadui praneša - ginklanešys išeina paskui. Vadas sugniaužia kumščius. Paskui girtas išverčia pilnutėlį sausvynio butėlį. Penktą. Miname per drūzgus ir balas. Dalinamės sutrikimu, pasišlykštėjimu, apmaudu, sentimentalumu, grauduliu, neapykanta. Jaučiame meilę vienas kitam. Po kelių dienų mums sakys: čia negali būti meilės, tik profesionalumas. Jis serga, jis nepagydomai serga. Aš jam atleidžiu.

titrai kartais neįsijungia, sistema neleidžia įjungti programos

Tada - nei minčių, nei žodžių. Būsena be titrų - tai neviltis.

Drybsodamas ant čiužinio su moterimi žvelgiu į dangų. Į parudavusias obelų viršūnes. Lyg naktį būtume nusmigę sode. Prieš užmigdamas gromuliavai: my dvie padvodnaje zvizdy. Burbėjai: machen liebe, machen liebe. Titrai pasileido keliomis kalbomis.

titrai maskuoja pasimetimą

Atėjęs buto ir čiužinio (bet ne obelų) savininkas teiraujasi, ar niekas naktį nesukando. Nes anksčiau čia gulėjo tokia porelė - dvi moterys - jos ryte pakirdo išbertos raudonų dėmelių. Kur buvo nuslydę jo titrai vakar?

kai titrai prašampa, pasipyla ašaros

Man juokinga, vadas guodžia. Septintą ryto iškepurnėjam laukan. Akimirką nešamės titrus po pažasčia. Išbridę iš visiškos bejėgystės, pažeminimo, demoralizacijos, gal tikimės, kad tai jau blogiausia, kas galėjo būti. Po kelių dienų, kai paskelbta, kad meilės negali būti, matau, kaip visų akys susminga žemyn - po stalu subyra titrai, viena raidė įpjauna grindų dangą, kita nurieda Upių garankščiuotojai už kulno. Net ji tąnakt žiūrėjau kažkaip jaukiai, tarsi ieškotų užtarėjų. Todėl supyko, kai titrams išsijungus, garsiai pareiškiau: ji kaltino mane, kad nemoku bučiuotis!

Kur baigiasi titrai, kur prasideda mintys. Trindamas senus laiškus keliauju į požemių karalystę - pro devynis užraktus: storage folders - imported folders - local folders - inbox - kajaus - OFF - do: as nesakau, kad tu nesi mano gyvenimo zmogus. as tik sakau, kad nezinau, ar esi.

titrai, titrai, titrai, kartais iš neto parsipumpuoti titrai rodo hieroglifus, baisiai erzina

Mano moteris tarsi ištikta šoko: tu sakei, kad vienu metu galima mylėti dvi moteris, tu sakei, kad laisva meilė įmanoma - svarbu žinoti, kad moteris anksčiau ar vėliau sugrįš namo.

be titrų ne viską suprantu

Jos kelnaitės buvo raudonos. Kaip mano moters pėdkelnės arba Šeškinės poliklinikos plytinė siena, probėgšmais sušmėžavusi pakeliui į vestuves (buvau svečias, deja, ne pasmerktasis). Čia ji mus fotografuos?! Norėčiau ištarti, kad nuščiuvau, bet žinia, šventėje dalyvavo ne tik mano moters raudonos pėdkelnės, bet ir pati moteris, tad išlikau solidus, susiturėjęs, abejingas.

Kartais man taip pavykdavo.

Kalebas negalėjo atsistebėti: tu sėdėjai ant lieptelio, atėjo maudytis ir ji, pasilabinoti, kaip niekur nieko, nekrustelėjo nė vienas tavo veido raumuo, pliūkštelėjote vandenin. Dabar ji - dviejų vaikų motina. Prieš pusę metų paliko komentarą šioje erdvėje. Stiprų, sukrečiantį, apie moters, motinos kūną. Neturėjau ką atsakyti.

Dabar taip nebepavyksta.

Rinkomės į restoraną naujai išdygusiame gyvenamųjų namų kvartale. Miegamųjų rajonų gyventojai vestuves švenčia miegamuosiuose rajonuose. Stovėjimo aikštelėje košė vėjas rudeniop. Jos plaukų sruoga draikėsi ant tirpių lūpų. Kai atėjo mano eilė fotografuotis, o fotografuotis turėjo visi, jos žandai švelniai raustvelėjo, ir pasislėpė už objektyvo.

Jau žinojau, ką sakyčiau.

Viena fotografavo su smena, kita - su zenitu. Trečia rinkdavosi vieną iš dviejų. Turbūt tai kažkoks kompleksas įsimylėti moteris, kurios mėgsta slėptis už objektyvo. Už senų juostelių, tik rankinei mechanikai pasiduodančių aparatų, užfiksuotos nežinios, užtemdytų nuotraukų. Kai Rudens moteris, sykį vykdama pas mane, papriekaištavo, kad niekaip jai nenuperku dantų šepetėlio, suglumau, spėliojau, gal išties tai išduoda kaži kokį mano neapsisprendimą, todėl jau kitą dieną į stiklinę vonioje įdėjau antrą šepetėlį. Daugiau ji neužsuko. Nusprendžiau neišlukštentą šepetėlį įrėminti ir pakabinti ant sienos, kur buvau suplanavęs eksponuoti jos fotografijos darbą. Nepakabinau. Tuo metu nemažai pyliau, tingėjau užsiimti menine saviveikla. Neseniai, nors geriu nebe tiek daug, bet gerdamas susipažinau su nepripažintu dailininku. Gal jis ir pripažintas, bet paveikslus pardavinėja už 200 litų. Sakė, visą gyvenimą fotografuojantis kaminus. Pažadėjau nupirkti kokį egzempliorių. Vieta jam numatyta.

Bet kalbėti neišdrįsau.

Visą vakarą (vestuvių) dviese sėdėjome už stalo. Padavėjas buvo (taip rodėsi) ne iš miegamųjų rajonų, todėl supratingai pildė mano vyno taurę. Aš jam simpatizavau. Išstypęs, geltoni garbanoti plaukai, raginiai akiniai, bohemiškų judesių. Manau, jis man taip pat simpatizavo. Kaip dvi amebos - banginio žabtuose. Nepasigėriau, moteris - taip pat, tik kartą pildamasis kompotą aptaškiau jos raudonas pėdkelnes. Raudona su raudona nesipeša. Ant šokių parketo trypė svečiai, dėdė, apsikabinęs keturias moteris, mokė sirtakio žingsnelių. Mano moteris juo žavėjosi - vyras jau brandaus amžiaus, kiek žilstelėjęs, bet vis pasitaiso vešlių plaukų sruogą, žavingai atsilapojęs baltus marškinius, gyvybingas, charizmatiškas, sąmojingas. Mane apėmė vaizdinys, man atrodo, mūsų kartai būdinga mąstyti trumpametražiais filmais: su pirmaisiais sirtakio ritmais užsilipu ant vestuvinio stalo, ir palengva, lyg pradedantysis šokių mokinys, lyg nenorėdamas išpurvinti baltos staltiesės, į taktą, taisyklingais žingsneliais imu spardyti silkę su morkomis ir razinomis, baklažano suktinukus su česnakine varške, duonos pjausnelius su ikrais, visų pamirštas salotas su džiugo sūriu, liežuvio gabalėlius su majonezu, degtinės išgėras ir brendžio nuopilas.

Kartais elgiuosi kaip gyvulys.

Kalebas, tarsi iš moralinio imperatyvo, tačiau iš tiesų vardan autentikos vidunakty prie Aušros vartų šaukia: Kajau, tu kurva! Flirtuoju su dviem ziuzikėm, jos mus nuveda į kažkokį tūselį, tuoj dingstam, vėliau grįžtam į vietą, kur manęs laukia moteris, fotografuojanti arba su smena, arba su zenitu. Kalebas mano akyse įskaito liūdesį. Man reikia gaivalo. Mano galvoje sproginėja atominiai reaktoriai, lydosi švininiai strypai, liejasi kuras, moralė krenta apsinuodijusi radioaktyviomis medžiagomis. Stichija triumfuoja. vaizdus tiesiogiai transliuoja kūnas. Tąnakt, dviem valandom anksčiau, susipažinau su moterimi, kuri po devynių mėnesių mano giminės vestuvėse dėvės raudonas pėdkelnes. Bet tąnakt ji išsinešė tik mano įkištą knygą. Prie ŠMC taksi laukiau su Stoginėtoja, sunkėsi šaltis, stingo šaligatvis, ji prie ŠMC įėjimo rado pastirusį KETURlapį dobilą. Ar nėra prietaro, kad čia laimės ženklas?

Bet dažniausiai mane palaužia kuklus žmogelis viduje.

Sirtakio žingsnelių mokęs dėdė smunka ant grindų. Infarktas. Vėl tarsi trumpametražis, šįkart - jau ne vaizdinys: salėje būtinai atsiranda gydytojas, šoka prie susmukusio kūno charizmatiškai išsitaršiusiais baltais marškiniais, vešliais žilstelėjusiais plaukais. Širdies masažas išgelbėja, kitaip būtų viskas. Balius baigtas, veiduose šokas, jaunoji rauda, ant parketo - jos tėvas. Fotografė raudonomis kelnaitėmis ir tirpiomis lūpomis išėjo per anksti, praleido neįtikėtiną reportažą. O aš jau sirpiu pas moterį, išėjome iš siautulio pirmi. Per vestuves mano moteris jaunavedžiams palinkėjo svaigulio, aš - tyrumo. Nemeluoju.

Tyrumas yra ašaros.

Mano moteris, nebūtinai dėvėdama raudonas pėdkelnes, kartais verkia. Labai stebiuosi, kai pajaučiu jos ašaras paryčiais, po aistros, prieš išglebimą. Mažiau stebiuosi, kai pamatau jas per mano girtas šnekas. Siurbčiojam alų, dabar vien hogardeną arba grimbergeną, aš postringauju, šaižau ją savo kompleksais ir nuoskaudomis, nors kuo ji dėta? kuom ji prasikalto? Priešingai, ji turi viską - cementines akis, apyaušrio lūpas, virpantį prisilietimą, sako nesuvokianti, kaip galima palikti moterį “prie altoriaus”, bet atleidžia, nepakenčia moralinių nuopolių, bet susitaiko. O aš tik alumi, baltvyniu, džintoniku gesinu rūkstančius reaktorius. Neplanuotai paminėjau Rudens moters vardą ir mano akyse išsiliejo kuras. Ir ji suprato:

Ašaros - nebūtinai tyrumas.

Kartais man tampa aišku, kodėl žmonija taip užsispyrusiai kvailai ieško nežemiškos civilizacijos. Taip užsispyrusiai, taip kvailai, kad net balandžių spirų spinduliuotėje ant radioteleskopo lėkštės jie įskaito rafinuotus androidų kodus ar rašmenis, kompiuterių ekranuose periodais vingiuojančios radijo eilutės pavirsta gama poemomis, rentgeno laiškais. Pasiutusiai vienatvės prislėgti astrobiologai zuja po žemės atkampes, ieškodami dangiškų spjaudalų, varto juos, kiša po tūkstančius kartų didinančiomis lupomis, o paskui visam pasauliui skelbia aptikę mikrobą, kurio, girdi, mūsų dirvožemiuose, moliuose, paplūdimiuose, šaltiniuose, raistuose nieku gyvu nerasi, vadinasi, tai - tirštus atmosferos sluoksnius pramušę paklydėliai iš anapus, įveikę ne mirties, o daug kietesnę - mūsų (ir jų) vienatvės - sieną. Kai čiurlena tik radiatorių viduriai, čiaudi apdulkusios knygos ir griežia dantimis grindlentės, tikrai suprantu šitą pamišimą, šitą geismą išsivaduoti iš vienatvės siaubo bet kokia kaina, net visuotinio apsijuokimo kaina. (Nors kas čia juoksis, jei visi akimoju sutinka mikrobui priskirti šumerų civilizacijos pasiekimus.)

Kartais man tampa aišku. Tada nusižiūrėjęs kitų gudrybes noriu pasiųsti signalą ir patirti, kad ne vienas plevenu savo orbitoje, kad už suskeldėjusio papilkėjusio žemalubių masyvo dar egzistuoja ypatinga gyvybės forma, ypatinga ne tik smulkiais pirštais, cementakėmis, trumpinamais plaukais (kurių ketera kiekvienąryt privalo sukristi į iš anksto numatytą pusę), apdraskytomis blauzdomis, bet visų pirma ypatinga tuo, kad ji priima, - visomis išgalėmis pasiduodu šitam norui tikėti, - signalą, ir net pačius nerišliausius ženklus sudėlioja į žodžius ir sakinius, atleidžia praleistą kablelį, kultūros kalbos kliurką, nesužymėtus paukštelius, brūkšnius ir nosines, atleidžia per menką prasmės krūvį signale (pyp pyp, pyp pyp, geibsta kaip ant žemės nukritęs paukštukas) ir nesugebėjimą išgryninti tinkamą jausmą. Ką ten mano žinutės! Net išganingiausi protai ant metalinių plokštelių, kurias sugrūdo į Visatos platybėn klajoti išmestą palydovą, nesugalvojo ištuksenti nieko kito, tik kaip: mes čia, ketvirtoj nuo Saulės planetoj, pasidalinę į vyrus ir moteris, <staugiam iš vienatvės ir ilgesio nebelikti tokie užmiršti žvaigždžių dulkių paraštėse>. Vėpsodamas į ekraną sumintiju nė kiek ne produktyvesnę mintį, kurią norėčiau užkoduoti ypatingajam adresatui: aš čia, antras namas nuo Džucharo Dudajevo skvero sankryžos, galite mane pasiekti, net jei dega raudona šviesoforo šviesa, nuo jūsų - vos vienas upės lankas, vyras, užtat labai laukiantis ir moters (P.S. ypatingosios).

Jeigu mes tikrai buvome sukurti kažkieno specialiai, mūsų fizinės jėgos buvo apribotos lygiai taip pat - specialiai. Tas kažkas, tas, kuris kūrė, turėjo būti kosminis komunalininkas, pedantiškai susirūpinęs Visatos švara. Kitaip būtų suteikęs jėgų kiekvienam buitiniam robinzonui iš savo salos į kosmosą švaistyti butelius su laiškais, o jeigu jėgos suteiktos bekraštės, tai siuntiniai būtinai pramuštų mus gaubiančius vienatvės luobus ir įgavę antrą kosminį greitį lėktų nežemiškų adresatų link. Bet kur ten kosminiai greičiai, jei net į upę įmestas butelis nepasipriešintų srovės tėkmei ir užuot iręsis Baltojo tilto link, nušniokštų pro Liubartą į Vingio parko šabakštynus. Šakų pinklėse trūnijanti žinutė liktų neiškoduota: kartais noriu pranešti Cementakei, kad nieko nenoriu pranešti, bet man labai svarbu sužinoti, kad ta gyvybės forma egzistuoja, ir kad ji - ypatinga.

Aš nesapnuoju, kaip mes nukankame iki buržujiško austrų kurorto ir iš neturėjimo ką veikti prisėdame ant žolės ir stebime, kaip mergaitė šukuoja obuolmušius žirgus. Grįžę į viešbutį mes mylimės, kol tau iš nosies pradeda tekėti kraujas. Spoksome į kraujo dėmes ant baltos paklodės ir krizename, kad viešbutuko savininkas pamanys, jog atėmiau tau nekaltybę. Aš nesapnuoju akimirkų (kurias ką tik nubraukiau: savo laimės akimirkų, tuoj paaiškinsiu), kai valgome šito jaukaus viešbutuko restorane, įstiklintame balkone, savininko žmonos sutaisytą tipišką buržujų austrų vakarienę. Tarp minkštai iškeptų bulvių, gerai ištroškintos jautienos kąsnių pakeliu galvą į tave ir suprantu - šią akimirką turiu tau pasipiršti. Taip, tu nepatikėsi, tai laimingiausia mano gyvenimo akimirka. O vėliau, diena vėliau, kai jau pasipiršau, tu spaudi mano ranką ir sakai: Aš tokia laiminga. Bet prisipažįsti niekada nesupratusi, kodėl aš nenoriu pritarti, kad laimė egzistuoja. Dabar matai, kodėl.

Aš nesapnuoju, kad tavęs pasiilgstu. Aš tavęs nepasiilgstu. Kasdien tai kartoju. Paskui, sodyboje ant ežero kranto, tau įgėlė bitė. Koja ištino. O tą vakarą tau pasakiau: nuo šios akimirkos tu manęs nekęsi. Apsirikau. Tu mane tiesiog išbraukei, nes tave palikau. Staugiau į ežero tolį, tašydamas antrą butelį vyno, tu nušlepsenai viena koja miegot. Aš nesapnuoju tavęs nuogos, panirstančios kitądien į vasaros saulės pakaitintą vandenį, geidžiu tavęs iki ištinimo, aš visas, kaip tavo pėda, laimę iškeitęs į dviejų vyno butelių pagirias. Nors dar vakar pasinaudojau savo tyla ir galėjau stebėti geismo perkreiptą tavo veidą, tik aš, atsiprašau, taip, gyvulys, žinojau, kad tai buvo paskutinis mūsų sugriuvimas kartu. Jo nė karto nepavyko susapnuoti. Gal pamiršau, kaip vandeny įšyla tavo nuogas kūnas. Bet kažkas man įgėlė, ir aš sustojau.

Nesustojau tik gėręs. Be paliovos, be atvangos, be perstogės. Aš nesapnuoju, kad tavęs nepasiilgstu. Aš sapnuoju, kad esu tarp žmonių ir jie visada manę nori įskaudinti. Tenka bėgti. Aš nepasiilgstu, kad tavęs nesapnuoju. Kaip naktį prabusdavome viens kito glėby, nesumodami, ar gėdytis savo rankų, ten, kur jos per sapną atsidūrė. Jei tai buvo sapnas, bala nematė, pratęskime prabudę, jei tau vėl iš nosies nepasipils kraujas. Kiekvieną naktį aš tau galėjau atimti nekaltybę. Aš nesapnuoju, kad gyvenu be tavęs. Nors pasitaikė naktų, kad vėl taip prabusdavau nuo prisiglaudusios moters alsavimo, ir dar kelių akimirkų man prireikdavo susivokti, ar čia tu, ar čia kita moteris, kodėl aš ją parsivedžiau ant tavo čiužinio ir perlaužtu kūnu dabar ji reikalauja nepatraukti rankų, sapnuoti toliau, sapnuoti iki aikčiojimo, kurio vėliau nesapnuosiu, nesutinku moterų, kurios maldautų neatimti nekaltybės.

* * *

Kalėdas aš atšvenčiau penkiomis dienomis anksčiau.

Blusiniame bare sėdžiu prie aukšto lango ir geriu anyžiumi pagardintą karštą vyna su moterimi. Tik šį kartą - pagaliau - ne su atsitiktine moterimi, ne tavo girtumą išnaudojančia moterimi, ne tavo blusiška morale abejojančia moterimi. Ji žino jau daug, tuoj sužino dar daugiau. Kai tik pati išsipasakos ir pasiūlys išgerti daugiau, paskui - trečiame bare, tokiame pačiame blusiniame, dar daugiau.

Neplanavau gerti ketvirtą dieną. Žinoma: tris dienas prieš tai ne tik gėrėme Minske, bet ir dirbome. Aš nežinau, ar linksma tinkamas žodis. Ar linksma sužinoti, kad esi žmogus. Kaip sakė J.Aputis? Ką daryti, kai susiduri su geležimi kaustyta niekšybe? Bėgti, viskas labai paprasta, jei esi žmogus, bėgi. Ir dar geri, prieš tai ir po to, net kai neplanuoji.

Nes Kalėdos. Kurias gailėjeisi prateriojęs su tirštai krintančiu sniegu, vien dėl to, kad tuoj gerai padirbėsi. Kaip tuoj papasakosiu jai daugiau, papasakosiu, tegu žino. Ar dėl to taip pat gailėsiuos?

Kalėdos yra nubučiuotų moters lūpų skonio. Pirmą kartą, vėl šiąnakt, nusitrešiau cigaretę iš taksisto. Visai atsitiktinai. Kai radijas užgrojo U2 One love, jis pagarsino. Jį įkvėpė arba Kalėdos, arba nubučiuotos moters lūpos. Vis dėlto nustebau. Pagyvenęs vyras, flaneliniais marškiniais, o šitaip jaučia nakties stilių ir kito vyro nubučiuotų moters lūpų skonį. Jis paprašė žiebtuvėlio, aš - cigaretės. Net jei taksistas liko šiek tiek nepatenkintas, tai įvyko pirmą kartą, kaip prarasti paskutinę nekaltybę.

Daug barų turi aukštus langus. Juos visus galima aplankyti, net jei ketvirta diena - kurios neturėjo būti. Pagaliau tai ji, kuri - tariuosi - susijaudino nuo neįtikėtino dalyko: imu jai aiškinti, kad galbūt, tik galbūt, kas nors atras dar nežinoma visuomenės dėsnių matmenį, ne marksiškuosius bazę ir anstatą, ne vėberiškąją kultūrą, ne durkhaimiškuosius socialinius santykius, ne froidišką psichoanalitiką, o kažką visai naujo, visai netikėto ir nemąstyto - kokį čumbavambą, ir visi aiktelės, kaip šitaip, tatai ir lemia mūsų gyvenimo dėsnius.

Čumbavamba ištraukiau visai neatsitiktinai. Minske, vėl bare, mačiau Chumbawamba klipą. Reikėjo atpirkti prieš moterį tas istorijas, kurios jau išsakytos, ir atsiminiau jį. O ji sučiaupia lūpas ir… iš ko? iš ko būtent suprantu, kad ji tiesiog akyse susijaudina nuo mano improvizacijos žmonijos raidos tema?

Kalėdos jau buvo prasidėjusios ir lūpos negalėjo likti nenubučiuotos. Aš tavęs ir vėl nesapnuoju.

Kaip parašyti sakinį. Jei iš karto juo sudvejoji. Kaip nuo minties peršokti prie minties. Jei tik spraga tarp jų nekelia dvejonės. Kaip išgyventi sapną. Jei tik sapnas nekelia abejonės. Kaip užvožti metaforą ant tikrovės, jei kiauria metafora, jei tuščia tikrovė. Kaip kiauriasamčių pasemti lakią tikrovę.

Aš nurimau, nurimau, praėjo birus ruduo, ir tu praėjai. Su Moterimi, Kuriai Moku Pinigus, šnekučiuojamės apie Freudą ir Jungą, kaip juokingai subrazdėję pas Sigį į kambariuką antrame aukšte kilnoja bokalus ir kuria psichoanalitikų asociaciją. Moteris, Kuriai Moku Pinigus, niekuo nesibaisi, nesišlykšti, nesmerkia, nepamokslauja. Aš jai pasigiriu nauju žodžių arsenalu - projekcija, ambivalencija, išstūmimas. Tu per daug visko prisiskaitai! Bet paskui padeda papildyti arsenalą: racionalizacija. O aš tik norėjau pasakyti: žmonės įvairūs.

Iš vakaro gėrėm iki penkių ryto, paskui sukritom į gūžtą ant Tauro kalno, Idėja niekaip nenorėjo nustygti (aš nurimau, nurimau), draskė pėdas. Moteriai, Kuriai Moku Pinigus, tokius istorijos įspūdžio nedaro. Bet kai ateinu po dviejų savaičių, paklausia, ar išeidamas iš namų nepalikau vėl kokios moters užrakintos. Tai jau kita istorija. Tu paraštinis, tu panaktinis, ir niekaip nenori gyventi kaip visi. Normalūs. Moteris, Kuriai Moku Pinigus, atitaria: kodėl? Tai pagrindinis klausimas. Todėl aš jai moku pinigus.

Pavandenijusiame ryto danguje rusena šv.Jonų bokštas. Pastiręs Vienaragis Baltasis tiltas. Išsižergęs Baltaragis, pro tave teka mano upė, vėl išberta ledonešio, tik šiemet nevadinsiu jos pūškuojančia, bambančia, vapančia. Kaip aprašyti upę, jei tik ji nekelia abejonės. Savaitgaliais gyvenu kaip šikšnosparnis. Moteris, Kuriai Moku Pinigus, vypteli. Geriu iki šešių, miegu iki trijų. Nieko neparašau. Kaip parašyti sakinį, jei iš karto juo sudvejoji.

Tave įskaudino mano dvejonė. Tu buvai viena mintis. Aš, taip išeina, kita. Bet tik spraga, tik sapnas tarp mūsų nekėlė abejonės. Mano tikrovė - tuščia, tavo metafora - medinis šaukštas. Kur nuo Tauro kalno tu matai išblūrintą Betmeno ženklą, man - tik melzganas ūkas kairėliau nuo “Akropolio”. Gal sušalusio, gal nuskendusio Baltaragio dvasia kilo į dangų, laiminama oranžinės lyg tavo plaukai šviesos iš šv.Jonų bokšto.

Laikas. Ar apie tave jau rašyti, Stoginėtoja. Ar dar palikti kaip kirbančią mintį, kuriai užklupus netikėtai po ranka nerandi popieriaus skiautės, servetėlės ar bent degtukų dėžutės užrašyti. Belieka pasitikėti atmintimi, o ji tave apsaugos ir kosėdama ištrauks per savo dūmtraukį. Ar tave nutylėti. Kaip Kazanės dukrą. Kokios puikios kazaniškos krūtys, būčiau stūgavęs, bet sutinčiau visas nuo gėdos, nes daugiau nieko nenorėčiau išrėkti. Netgi po to, kai ji siunčia žinią: Jūs mane užkrėtėte kosminiu liūdesiu. Juokas, ir tiek. Bet jūs turite vieną panašumą, laiko bendrybę ar sutapimą, kurio negaliu paminėti dėl dorovinių sumetimų (aš ne toks! o kas toks?). Ar dėl tavęs išstirti spalio pabaigos šaltį. Jei jau trečią nakties vardan tavo draugės laukiame Čechovo bendravardžio, o vardan kitos draugės aukoju savo švarką, vadinasi, išstirsiu. Kiek reikės, tiek ir stirsiu, čia mano reikalas, šiltas absentas - neprošal, ačiū. Ar mums jau laikas naršyti po apleistą gamyklą. Ne laikas - nei ketvirtą paryčiais, nei sekmadienio popietę. Tu sakai: tai ženklas. Aš galvoju: eina nachui Sutapimų dievas, tokį reikalą man sumovė. Tu sakai: tai ženklas, kad turėsime ateiti kitą kartą. Stoginėtojos žodžiuose užsiveisė laikas. Labai paprastai ir buitiškai. Septintą ryto kalambūrais tyčiojuosi iš kiaušinienės kepimo mizanscenos: greta Čechovo bendravardis (sulaukėme!) pjausto svogūną, priešais jo laukusi moteris žnaibo žiedinį kopūstą, o ką aš čia, po galais, su jais veikiu?! Stoginėtoja reaguoja: ir dar Kažkas šalia. Parymusi galvą ant mano peties. Nieko sau, pasirodo, pagal majų kalendorių kajus - Geltonoji Sėkla. Stoginėtoja aiškina: šiandien tavo diena. Nesigilinu, kas yra šiandiena - penktadienio vakaras ar šeštadienio rytas, jei ji guli šalia, galiu atsiimti indėnų įsteigtą prizą ir įsikniaubti į ją.

Erdvė. Kaip pirmąjį priešaušrį, Stoginėtoja, pulsavo lietvamzdis, nuo ugninių čerpių surenkantis vandenis. Kaip antrąjį priešaušrį šėlo kloakos, nes lūpomis užspaudžiau lietvamzdį ir jos duso be vandens, tvino ugnis įkaitintomis čerpėmis. Man atrodo tu šito nesitikėjai, sumišusi atsidusai: na va, būna ir taip. Norėjai tik palaikyti stabilią vandens cirkuliaciją metaforomis, metaforomis, metaforomis. Garbės žodis, čiuoždamas lietvamzdžiais neįsikertu nė į vieną metaforą, nors tu ką! Pripažink, čia taip pat stogas, nors akla tamsa užstoja panoraminius vaizdus. Bet ši erdvė ne prastesnė - už išdūmavusį rytą, pasišiaušusių griaučių stogą (trys kraujo lašai nuo lipimo per tvorą), pakežusį trobesį su dviem katinais, vienu šunšuniu ir iškarpytais meksikiečių kaukoliukais, bendrabučio gūžtą su pašvinkusią mėsą besivaikančia Idėja, apleistą, aptepliotą, apdegintą stoginę, vedančią į Veterinariją (trys įdrėskiai delne ir du kelnėse - nuo lipimo per tvorą, taip, taip, aš tik Geltonoji Sėkla, tu - Mėlynasis Erelis), net už mano bakužę, už mano skalbimo milteliais kvepiančią patalynę, ant kurios randu tave po valandos, skaitančią (žiūrėk, dar ir neapsimetančią?) “Žmogaus būklę”. Niekaip nespėju paskui tavo vaidmenis - tu medkirtė, tu lapė, tu naminis gyvūnas, tu mėlynasis erelis, tu elfas ar trolis. Ką mes čia veikiame? Maukiu gryną džiną, šlykščiuosi savimi ir klausausi, kaip tu - pagaliau - trečiąjį priešaušrį imi aiškinti prakeiktą metaforą. Bet tai - jau trečioji dimensija.

Eigastis. Visai atsitiktinai, ach, taip, visai neatsitiktinai Sutapimų dievas palepino mane tavo vaizdu, Stoginėtoja: rungdamasi su vėjais (argi pasitaikė vėjuota diena?) dūlini žiedo link, stebiu tave pro stiklą - pasvirusią ašimi į priekį, tomis pačiomis ryškiai mėlynomis kojinėmis, pašukuotais - kaip ten nori sakyti? - carrot plaukais. Kaip Sartre’as per kopas. Tik tiek atėjo į galvą. O kai kas iš galvos net nebuvo išėję - kas čia per metafora, išspjauta baubiančių lietvamzdžių: kartais eidama į mokyklą išsukdavau iš kelio ir eidavau paslidinėti. Turbūt jau tada kulniuodavai kaip Sartre’as per kopas. Mažoji Stoginėtoja, mindžiusi raudoną žvyrą, kai Leninas tebestovėjo neišrautas. Niekaip nespėju paskui tavo vaidmenis - tu medkirtė, tu lapė, tu naminis gyvūnas, tu mėlynasis erelis, tu elfas ar trolis. Ką mes veikiame ant tų stogų, tuose trobesiuose, tuose pataluose, po alsuojančios valandos atsiduodančiais visai ne skalbimo milteliais? Maukiu gryną džiną (aš: esu skaidrus kaip krištolinis vanduo, tu: esi skaidrus kaip džino butelis), šlykščiuosi savimi ir klausausi, kaip tu - pagaliau - trečiąjį priešaušrį imi aiškinti prakeiktą metaforą, kas yra mokykla ir kas esu aš, kalniukas, ant kurio išsukai paslydinėti.

Lapai sugriebia kiemsargį.

Stulpas apmyža šunšunį.

Langas iškūlia akmenį.

Mėnulis išsilaipino ant žmogaus. (Mažas žingsnelis Mėnuliui, didelis - mėnulijai. Menu lija, melu lija.)

Ugnis užgesina vandenį.

Gotlandas apsupa jūrą.

Tekstas skaito akis.

Paklodė sugarankščiavo kojas.

Tiltas šoka nuo savižudžio.

Iš Žemė grįžęs Dievas pasakė, kad Gagarino nėra.

Lietumi teka lietvamzdžiai.

Kaminas rūksta iš dūmų.

Kryžių kala prie Kristaus.

Saulė sukasi aplink Žemę (Ptolemėjas!).

Tu mane myli.

Savižudis iškūlia Kristų.

Sakiniai apmyža akis.

Kiemsargis užgesina širdį.

Tiltas apsupa kojas.

Tu sugarankščiavai Ptolemėjų. O: melas dulka, melas turškia.

Dūmai sugriebia Gotlandą.

Jūra sukasi aplink kaminą.

Lietvamzdžiai išsilaipino ant akmenio. (Neįtikėtinas šuolis lietvamzdžiams, bet lietvamzdijos nėra.)

Iš Žemės grįžę lapai pasakė, kad meilės nėra.